Lietuviški augalų pavadinimai

Braškių auginimas iš sėklų


Yra momentų, kai knieti pabandyti braškes auginti iš sėklų. Tik kaip tai teisingai padaryti?

Esame skaitę, girdėję, kad iš sėklų išauga stambesnės ir saldesnės uogos.

Norint sužinoti – pabandykime.

Pirmiausia reikia sėklomis pasirūpinti iš rudens.

Vasarą paskanaukime vienų, kitų braškių, išsirinkime pagal skonį, spalvą ar formą norimų. Pasirinkę sunokinkime ant augalo iki taps pernokus, suminkštėjusi. Nuskynę dar šiek tiek palaikykime namuose. Pridenkime audinio skiaute, nes pajutę saldumą atskris būrys musių, širšių. Kai atrodys, kad jau tikrai pernoko, o smalsumas pamatyti sėklas nepaliks ramybėje – sutrinkime atsargiai indelyje. Užpilkime vandeniu. Dar šiek tiek pirštais patrinkime, paplaukime mėsingas braškės vietas. Gal dar kokia sėkliukė atsiras.

Tada išgaudykime mėsingas dalis. Ant indo dugno nusės sėklytės. Tai ir bus mūsų „sėjamoji medžiaga“.

Kelis kartus reiks dar perplauti vandeniu, kad sėklytės tikrai būtų švarios. Tos sėklytės, kurios plaukios vandens paviršiuje – reikia išmesti, nes jos nėra daigios. Palikti tik nusėdusias dugne.

Nupylus vandenį, išpilti sėklytės ant laikraščio, pastumdyti ant sauso laikraščio plotelio ir palikti išdžiūti.

Sėklos jau paruoštos. Išdžiūvusias laikyti popieriniame krepšelyje iki sėjos.

Braškių sėklas geriausia sėti sausio – vasario mėnesiais. Tad, gruodžio mėnesį jas reikia perkelti į šaldytuvą, kad sėklos šiek tiek stratifikuotųsi.

Sėklas pasėjus sausio – vasario mėnesį tikėtina, kad dar tais pačiais metais galime sulaukti vienos, kitos uogytės – už triūsą.

Jei braškių sėklas sėsime vėliau – derlius bus tik antrais metais. Žinoma, koks ten derlius, tik priminimas, kad didesnio derliaus dar teks palaukti.

Sėklas galima sėti į bet kokias talpas. Stengtis nesuberti į vieną vietą. Pasėjus žemėmis neužpilti, tik lengvai įspausti į dirvą. Atsargiai palieti. Galima purkštuku papurkšti ir uždengti plėvele.

Nelaikyti vėsioje, nei kaitrioje vietoje. Kasdien ar kas antra diena pravėdinti.

Kai pradės dygti – plėvelę nuimti, o indelius iškelti ant palangių. Jauniems augaliukams reikalinga šviesa.

Šiek tiek ūgtelėjusius daigus reikėtų išpikiuoti rečiau, nes augantiems augaliukams reikia erdvės. Tuo pačiu, persodinant, šaknys gauna daugiau oro.

Į lauką išnešti galima tik gerokai sušilus orams. O tai apie gegužės vidurį – pabaigą. Pasodinus reiktų pridengti agro danga, kad temperatūrų svyravimai jų nepražudytų.

Sodinti daigų giliai nereikia, nes jie dar silpni, silpnos šaknelės. Pasodinus būtina palieti, tik atsargiai, neužplakant. Tai gali būti šaukštas ar purkštukas, kai suliejama žemė aplink augaliuką, bet ne ant jo.

Kadangi mažų daigiukų šaknelės paviršiuje, žemė greitai išdžiūsta, todėl reikia dažniau palieti ar bent patikrinti žemės drėgnumą.

Kai daigiukai sustiprėja ir lapukai atrodo „linksmesni“, galima „pavaišinti“ silpnu mineralinių trąšų tirpalu.